Autorius: Suvirintojas

2006 metais pristatyta Conroe mikroprocesorių architektūra žymėjo naują puslapį Intel istorijoje po nesėkmingos Netburst procesorių kartos. Nuo to laiko Intel nė trumpam nebuvo praradusi sparčiausių x86 instrukcijų rinkinį naudojančių procesorių gamintojo vardo. Tą lėmė tiek puikus Intel darbas, laiku pristatant naujus gaminius, tiek ir pagrindinių konkurentų, AMD, nesėkmės.

Sandy Bridge mikroarchitektūra - naujausias Intel inžinierių darbas. Nors pasak Intel, tai antrosios kartos Core procesoriai. Core 2 serija buvo vadinti dar pirmieji Conroe architektūros procesoriai, o Core vardą dar anksčiau buvo gavę nešiojamųjų kompiuterių procesoriai.

Kad ir koks bebūtų naujų procesorių pavadinimas, tikrai ne jis svarbiausias. Esminiai punktai, pasirodžius naujai platformai, yra jos sparta, kaina ir aktualumas vartotojui. Būtent į šiuos punktus ir bus atkreiptas dėmesys apžvelgiant Core i7 2600k procesorių.

 

Kelias iki Sandy Bridge

Puiki Nehalem bei Westmere procesorių sparta ir konkurencijos trūkumas iš AMD leido Intel nesiskubinti kuriant Sandy Bridge procesorius. Be jokių atidėliojimų oficialiai, tiksliai pagal Intel Tick-Tock grafiką pristatyti jie buvo šių metų sausio 3 dieną, nors pardavime užsienio šalyse buvo galima rasti beveik mėnesiu anksčiau, jau nekalbant apie funkcionuojančius gamybinius pavyzdžius, apie kuriuos trumpos naujienos pasklisdavo jau prieš kelis mėnesius.

Kadangi Sandy Bridge "išpuolė" Tock žingsnyje, tai yra nauja mikroarchitektūra, o gamybai naudojami tie patys procesai, kaip ir 32 nm Westmere procesoriams. Ivy Bridge bus beveik nemodifikuota Sandy Bridge architektūra, tik ja paremtų procesorių elementų mažiausi matmenys jau sieks tik 22 nm.

Nors įprasta manyti, jog kompanija iškart pristatys sparčiausius savo gaminius, paremtus nauja architektūra, dabar pardavinėjami centriniai procesoriai nėra sparčiausi Sandy Bridge modeliai, kuriuos Intel pristatys rinkai. Dabartiniai procesoriai, naudojantys LGA 1155 lizdą yra tiesioginė pamaina "vidurinės" klasės LGA 1156 lizdo procesoriams, kurie tapo labai patrauklia preke tarp pirkėjų, norinčių maksimalios spartos, bet nenorinčių mokėti daugiau nei 1000 Lt už procesorių (tiek tuo metu kainavo pigiausias LGA 1366 procesorius) ir papildomai mokėti už brangesnę pagrindinę ir trečią atminties modulį trijų kanalų režimui. Būtent į šią LGA 1156 CPU vietą Intel ir taiko naujais procesoriais. Dėl to čia nematome monstriško daugiau nei du kanalus palaikančio atminties valdiklio, o lustų rinkinį sudaro iš esmės tik vienas lustas - pietinis tiltas. Kodėl pirmiausiai pristatyti silpnesni procesoriai? Todėl, kad Intel tiesiog nejaučia spaudimo iš konkurentų, ir sparčiausių lustų pristatymą gali pataupyti iki AMD Bulldozer architektūra paremtų gaminių pasirodymo.

Entuziastų platformą su LGA 2011 lizdo procesoriais, pakeisiančią LGA 1366, Intel pristatys ketvirtajame šių metų ketvirtyje. Didesnė sparta, didesnė kaina ir spartinimo laisvė - tą turėtų atnešti nauji procesoriai. Tačiau iki to laiko visas dėmesys į LGA 1155 Sandy Bridge.

 

Architektūra

 

 

Pasikeitimai funkciniuose blokuose

Architektūros apžvalgą pradėsime nuo centrinio procesoriaus struktūros. Viename Sandy Bridge monolitiniame 216 mm2 ploto kristale integruota daugiausia funkcinių blokų per visą Intel istoriją. Į vieną ir tą patį, 995 mln. tranzistorių turintį procesoriaus kristalą Intel integravo keturis branduolius (pristatymui ruošiamos ir dviejų branduolių versijos), "sistemos agentu" pavadintą šiaurinį tiltą, naują grafikos procesorių ir bendrą visiems branduoliams L3 spartinančiąją atmintį, kuri dabar vadinama LLC (angl. Last Level Cache). Jeigu prisimenate pirmuosius Intel procesorius su integruotu grafikos posistemiu (Westmere), po jų IHS slėpėsi ne vienas, o du kristalai. Pirmame buvo suformuoti procesoriaus branduoliai ir trečiojo lygio spartinančioji atmintinė, o antrajame - grafikos procesorius, atminties, PCI-E bei DMI valdikliai. Sprendimas patogus gamybos atžvilgiu, kadangi klaidų atsiradimas gamybos procese kuriant du lustus su mažesniu kiekiu tranzistorių yra taip pat mažesnis. Ir nors abu kristalai buvo sujungti greita QPI magistrale, du atskiri kristalai didino gaištį apsikeičiant informacija, dėl ko pirmiausiai kentėjo atminties sparta. Be to, IGP kristalas buvo gaminamas ne pagal 32 nm, o pagal 45 nm technologinį procesą, dėl ko didėjo tiek gamybos kaštai, tiek ir energijos sąnaudos.

 

Kaip jau minėjau, Sandy Bridge procesoriuose du kristalai tapo vienu. Visiškai pereita prie jau antrosios kartos 32 nm technologinio proceso ir atlikta daugybė kitų pakeitimų. Pirmiausia, patobulinti 16 linijų PCI-Express ir dviejų kanalų (iki DDR3-2133) atminties valdikliai. Pastarojo dėka atminties pralaidumas žymiai išaugo - tuo bus galima įsitikinti skaitant testus. Kadangi PCI-E valdiklis turi tik 16 linijų, SLI ar Crossfire režime dvi plokštės negaus pilno pralaidumo, bet turint omenyje, jog net ir greičiausios šiandienos VGA praktiškai nuo to nukenčia vos pora procentų, tai nėra bloga žinia.

 

Viską tarpusavyje CPU viduje jungia nauja "žiedo" magistralė. Jos esmė - sumažinti gaištį keičiantis duomenimis ir padidinti pralaidumą. Šią magistralę sudaro keturi žiedai: duomenų, užklausų, patvirtinimo ir peržiūros. Iš tiesų visa ši žiedų sistema sudaryta iš tūkstančio takelių, tačiau didinant branduolių ir spartinančiosios atminties kiekį ji leidžia kartu didinti ir spartinančiosios atminties duomenų pralaidumą papildomai nedidinant kristalo ploto. Intel žiedo magistralė vieno takto metu gali perduoti 32 baitus duomenų kiekvienoje stotelėje, kurios yra grafikos procesoriuje, pagrindiniuose procesoriaus branduoliuose, šiauriniame tilte bei L3 spartinančiojoje atmintyje. Turint omenyje 3 GHz viršijančius procesoriaus taktinius dažnius (L3 atmintis veikia tokiu pačiu dažniu kaip ir procesoriaus branduoliai), kalbame apie didžiulę magistralės spartą.

 

Kokia ji bus tiksliai, priklauso nuo konkretaus procesoriaus modelio. Ir ne tik dėl procesoriaus taktinio dažnio, bet ir dėl L3 atminties kiekio. Sandy Bridge procesoriuose trečiojo lygio spartinančioji atmintis padalinta į atskirus blokus po 2 MB. Tai optimizacija žiedinei magistralei, dėl kurios didėjant šių blokų skaičiui, didėja ir L3 pralaidumas. Jos vėlinimas, pasak Intel, siekia 26 - 31 darbo taktą. CPU-Z Latency, kuri netiksliai aptiko procesoriaus L3 atmintį, su 2600K procesoriumi pranešė tik 25 ciklų vėlavimą, lyginant su Core i7 870 35 ciklais. Ta pačia greita atmintimi naudotis gali ir integruotas grafikos procesorius.

 

Energijos taupymas taip pat labai aktualus Sandy Bridge procesoriuose. Pačių Intel teigimu, nauja funkcija negali būti įdiegta gaminyje, jeigu ji nesuteikia daugiau spartos nei prideda energijos sąnaudų. Idealiu atveju pavyksta padidinti spartą sumažinant energijos sąnaudas. Intel Sandy Bridge procesoriai energijos atžvilgiu turi tris zonas, veikiančias skirtingomis įtampomis ir dažniais. Šiaurinio tilto įtampa dinamiškai nesikeičia, tačiau procesoriaus branduolių, kartu L3 atmintimi bei grafikos procesoriaus įtampos, o taip pat ir dažnis prireikus gali būti automatiškai sumažintos, kai apkrova nedidelė, energijos taupymo sumetimais (EIST). Prireikus šie dažniai gali ir pakilti, bet apie tai plačiau skyrelyje apie Turbo Boost 2.0.

Energijos valdymas ir Turbo Boost 2.0

Po ypatingai karštų Netburst architektūros procesorių Intel pradėjo labai daug dėmesio skirti energijos valdymui ir kuo didesnės spartos gavimui iš kuo mažesnės galios. Nors pirmąją energijos taupymo technologijos, pavadintos SpeedStep, versiją Intel įgyvendino dar Pentium III procesoriuose, jai buvo atlikta labai daug patobulinimų, kol galiausiai dabartiniuose procesoriuose turime "Enhanced" SpeedStep technologiją (EIST). Jos esmė paprasta ir suprantama. Procesoriui negaunant "rimto darbo", jo branduolių daugiklis sumažinamas iki numatytos reikšmės, priklausomai nuo apkrovos. Taip pat sumažinama ir branduolio įtampa. Su Nehalem procesoriais Intel žengė dar toliau ir į procesorius įdiegė PCU - įtaisą, leidžiantį dar geriau kontroliuoti energijos sąnaudas ir beveik visiškai išjungti atskirus procesoriaus branduolius, taip geriau pritaikant energijos taupymo režimus dabartiniams procesoriams, turintiems keturis ar daugiau branduolių.

Nehalem procesoriuose PCU leido įgyvendinti ir Turbo Boost technologiją, leidžiančią padidinti vieno ar kelių procesoriaus branduolių veikimo dažnį, jei kiti branduoliai nėra tuo metu užimti, ir nėra viršijamas procesoriaus TDP reitingas. Netgi apkrovus visus branduolius procesoriai galėjo veikti 133 MHz didesniu dažniu (vienu daugikliu aukščiau) nei bazinis, jei tik tą leisdavo procesoriaus aušinimo sistema. Taip efektyviau atliekamas darbas su vienam procesoriaus branduoliui optimizuota programa, dinamiškai perkeliant resursus iš vienos vietos į kitą.

 

Sandy Bridge pristatyta Turbo Boost 2.0 versija. Ir ji kur kas labiau patobulinta nei pirmoji. Procesoriaus branduolių daugiklis jau gali padidėti per keturis vienetus. Turbo Boost 2.0 suteikia galimybę išeiti už TDP ribų laiko tarpui iki 25 sekundžių. Intel antrojoje Turbo versijoje nusprendė naudoti realesnį modelį, kai procesorius nepasiekia aukštos temperatūros iš karto, o kaista tik palaipsniui. Taigi, jei procesorius kiek ilgesnį laiką buvo neapkrautas, pradėjus atlikti užduotį jo galia gali kurį laiką ir viršyti Intel nurodytą TDP. Kuo ilgiau procesorius veikė "vėsiai", tuo ilgesnį laiką po to jis galės veikti viršydamas TDP. Beveik primena KERS, ar ne?

 

Įprasti (ne K serijos) Sandy Bridge Core procesoriai Turbo režimu, kai aktyvuotas vienas branduolys, daugiklį gali padidinti keturiais, kai aktyvūs du - trimis, kai trys - dviem, o kai visi keturi - vienu daugiklio žingsniu. Tokių procesorių spartinimui palikta galimybė padidinti Turbo daugiklį iki "esamas daugiklis + 4" visais atvejais.

 

Turbo režimas taip pat naudojamas ir integruotame grafikos procesoriuje. Kadangi CPU ir IGP energijos sąnaudos glaudžiai susiję, laisva galia iki TDP gali būti perkeliama tiek centriniam procesoriui, tiek ir grafikos procesoriui, taigi iš dalies jie varžosi vienas su kitu dėl galimybės Turbo režime turėti aukštesnį daugiklį.

Pasikeitimai branduoliuose

 

 

Nemažai pasikeitimų įvyko ir branduolių lygmenyje. Pradinė konvejerio dalis (instrukcijų iškodavimas) iš esmės yra identiška Nehalem architekrūros procesoriams. 32 kB L1 instrukcijų spartinančioji atmintis (dar tiek pat L1 atminties skirta duomenims) ir keturi instrukcijų iškodavimo įrenginiai, galintys apdoroti 4 instrukcijas vieno takto metu. Pirmasis, ir ganėtinai svarbus pasikeitimas šioje Sandy Bridge procesorių dalyje - nauja mažos talpos spartinančioji atmintis, neoficialiai vadinama "L0", skirta saugoti iškoduotas ir į mikrooperacijas išskaidytas instrukcijas. Šioje atmintyje galima sutalpinti apie 1500 tokių operacijų. Dėl nedidelės talpos reikiama instrukcija čia surandama ~80% atvejų, tačiau ir tai leidžia ženkliai padidinti našumą. Visgi ši atmintis teikia dar daugiau naudos. Ji leidžia kuriam laikui išjungti visą priekinę konvejerio dalį ir taip taupyti energiją. Prie to nemaža dalimi prisidėjo ir naujas šakojimosi įrenginys, dar geriau "nuspėjantis" tolimesnes sekas. „Nuosavos“ antrojo lygio spartinančiosios atminties kiekvienas branduolys turi po 256 kB.

 

Kadangi Intel siekė suderinti savo procesorius su AVX instrukcijomis, su kuriomis naudojamų duomenų dydis gali siekti net iki 256 bitų, pakeitimus teko atlikti ir instrukcijų planavimo grandyje, tačiau taip, jog būtų procesoriaus plotas būtų išnaudotas efektyviau. Tam Intel panaudojo fizinį registro failą (PRF), kuriame saugomi instrukcijų duomenys. Taigi su instrukcijomis konvejeriu joms reikalingi duomenys nekeliauja, taigi jiems nuolat perkelti nereikia didelių resursų. Kartu keliauja tik rodyklės į tuos duomenys minėtame PRF. Intel tai leido padidinti buferių skaičius ir tuo pačiu metu duomenų pralaidumą.

 

Sandy Bridge procesoriai gali atlikti dvigubai daugiau operacijų su slankaus kablelio skaičiais nei Nehalem/Westmere procesoriai. Vėlgi, to siekta daugiausia dėl greito AVX instrukcijų vykdymo. Tačiau ir čia nebuvo tiesiog fiziškai padidinti duomenų kanalai. Vietoje to Intel sugalvojo, jog prireikus kartu galima "suklijuoti" 128 bitų SIMD slankaus kablelio ir SIMD sveikųjų skaičių duomenų kanalus ir leisti vieno takto metu atlikti operacijas su 256 bitų AVX instrukcijomis. Toks sprendimas reikalavo nedaug papildomų resursų branduolyje, tačiau vienu metu neleidžia kartu vykdyti ir ilgų slankaus kablelio ir sveikųjų skaičių instrukcijų.

Panašus sprendimas atliktas atminties bloke. Duomenų įkrovimo ir išsaugojimo blokai tapo simetriški ir sujungiami. Įkrovimo greitis yra svarbesnis, todėl papildomos užklausos galimybė įgyvendinta čia. Vieno takto metu tai leidžia vykdyti nebe dvi, o tris užklausas: dvi 16B įkrovimo ir vieną 16B išsaugojimo.

Naujas grafikos procesorius

 

Daug ažiotažo sukėlė ir naujojo Intel grafikos procesoriaus, integruoto Sandy Bridge procesoriuose pirmieji testai dar vasaros pabaigoje. Vėlesni testai jau oficialiai pristačius procesorių tik patvirtino šio IGP našumą. Iš tiesų Intel nemažai laiko praleido jį kurdama.

Paveiksle galite matyti blokinę Sandy Bridge IGP (šiuo atveju HD2000) schemą. EU raidėmis čia žymimi Shader procesoriai. Nors čia jų pavaizduota tik šeši (HD3000 IGP jų turi 12), jie patys žymiai patobulėjo, ir vienas toks EU gali apdoroti dvigubai daugiau duomenų nei senasis (Intel HD IGP). Matematinių operacijų sparta išaugo netgi nuo kelių iki keliolikos kartų. Sandy Bridge IGP aparatiškai palaiko DirectX 10.1 API funkcionalumą ir pagaliau turi FSAA kraštinių glotninimo žaidimuose galimybę. Atsirado ir HDMI 1.4 versijos palaikymas su 3D galimybe.

 

Šis grafikos procesorius turi ir neįprastai daug fiksuotos funkcijos blokų. To pagrindinės priežastys - poreikis sumažinti energijos sąnaudos ir padidinti spartą, kita priežastis - mažiau darbo su tvarkyklėmis. Vaizdo įrašų iškodavimas, dalis kurio anksčiau buvo atliekamas Shader procesoriuose, dabar atliekamas specialios paskirties grafikos procesoriaus dalyje - "Multi-format Media Codec" variklyje. Dėl jo, žiūrint didelės raiškos vaizdo įrašus, procesoriaus energijos sąnaudos žymiai sumažėja, kas turėtų būti ypač aktualu nešiojamųjų kompiuterių savininkams. Ir jis gali ne tik iškoduoti didelės raiškos vaizdo įrašus dauguma populiariausių formatų (MPEG2, VC1, AVC), bet ir užkoduoti, t.y. žymiai paspartinti vaizdo įrašų konvertavimą į H.264 (AVC). Paspartėjimas toks didelis, kokio šiuo metu negali pasiūlyti joks x86 instrukcijų architektūra paremtas centrinis procesorius ar patys galingiausi AMD bei Nvidia grafikos procesoriai. Intel šią technologiją Vadina Quick Sync Video. Dedikuota IGP dalis ir vaizdo apdorojimui, tokių kaip triukšmo filtravimas, deinterliacija ar spalvų apdorojimas.

Nors vargu ar daug žmonių ryšis pirkti brangiausius Sandy Bridge procesorių modelius ir kartu nenaudoti atskiros vaizdo plokštės, absoliučiai visi jie turi integruotą grafikos procesorių. Ir kuo procesorius brangesnis, tuo spartesnį grafikos procesorių jis turi. Tai, atrodo, šiek tiek prieštarauja įprastam mąstymui, tačiau Intel akcentuoja, jog LGA 1155 procesoriai yra skirti žemesnei bei vidurinei klasei, kurioje dažnai apsieinama be atskirų grafikos plokščių. Be to, integruotas IGP gali labai ženkliai pasinaudoti ir video įrašų konvertavime (prie programinės įrangos, leidžiančios naudoti tiek IGP, tiek ir dedikuota grafikos plokšte dirba Lucid). Mažesnių procesoriaus kristalų be IGP šiems CPU modeliams Intel kurti atsisakė.

IGP specifikacijos atskiruose procesoriuose skiriasi pakankamai žymiai. Pirmiausia, atskiros IGP versijos su 6 ir 12 EU. Kitas skirmas - veikimo dažnis su Turbo Boost. Be Turbo Boost beveik visi, išskyrus pora „T“ versijų su ypač mažu TDP, Sandy Bridge procesorių IGP veiks 850 MHz dažniu. Lentelėje pateikiu pagrindines specifikacijas ir palyginimą tarp IGP versijų skirtinguose CPU modeliuose.

 

2600K ir kompanija

Intel iš karto nepasikuklino pristatyti visos krūvos keturių bei dviejų branduolių procesorių. Čia paminėsiu tik įprastas CPU versijas be „S“ ir „T“ modelių su sumažintomis energijos sąnaudomis.

Procesoriaus modelis	Dažnis, MHz	Maks. Turbo dažnis, MHz	Branduolių skaičius	Hyper Threading palaikymas	L3 atmintis, MB	TDP, W	Kaina, USD
Core i3 2100	3100	-	2	Taip	3	65	-
Core i3 2120	3300	-	2	Taip	3	65	-
Core i5 2300	2800	3100	4	Ne	6	95	177
Core i5 2400	3100	3400	4	Ne	6	95	184
Core i5 2500	3300	3700	4	Ne	6	95	205
Core i5 2500k	3300	3700	4	Ne	6	95	216
Core i5 2600	3400	3800	4	Taip	8	95	294
Core i5 2600k	3400	3800	4	Taip	8	95	317

 

Kartu su ankstesnės, Nehalem, architektūros pristatymu Intel pakeitė savo mikroprocesorių pavadinimų specifiką, kuri naudojama ir su Sandy Bridge modeliais. Skaičius šalia i raidės reiškia procesoriaus klasę pagal spartą (didesnis skaičius – didesnė sparta). Pirmasis iš keturių skaičių (2) žymi, jog tai antrosios kartos Intel Core procesorius. Tiesa, šis markiravimas, kaip jau minėjau pačioje apžvalgos pradžioje, gali būti kiek painus rinkos naujienų nesekantiems pirkėjams, kadangi dar nešiojamuose kompiuteriuose prieš keletą metų pasirodė Core Duo procesoriai, o vėliau – ir Core 2 Duo bei Quad modeliai. Kalbėdama apie „antrąją“ kartą Intel turi omenyje Core „i“ serijas.

Kaip galite matyti iš specifikacijų, Core i5 nuo Core i7 iš esmės skiriasi mažesne trečiojo lygio spartinančiąja atmintimi ir HyperThreading technologijos nepalaikymu. Hyper Threading, pristatya dar Pentium 4 laikais, leidžia procesoriaus branduoliui vienu metu dirbti su daugiau nei vienu duomenų srautu. Vienas fizinis branduolys operacinei sistemai matomas kaip du loginiai. Conroe mikroprocesoriuose Intel šios technologijos buvo atsisakiusi, tačiau akivaizdu, jog gerėjant programinės įrangos paralelizacijai, HT gali būti naudinga. Core i3 yra dviejų branduolių modeliai su HT, tačiau tik 3 MB L3 atminties ir be Turbo Boost. Core i5 2300 ir 2400 Turbo režime dažnį gali padidinti tik 300 MHz. Visi be išimties iš paminėtų procesorių palaiko SSE 4.1/4.2 instrukcijų plėtinius, naujas AVX instrukcijas ir yra suderinami tiek su 32, tiek ir su 64 bitų operacinėmis sistemomis. Visi paminėti modeliai, išskyrus 2120 palaiko ir AES šifravimą žymiai paspartinančias instrukcijas. Be išimties visi modeliai palaiko VT-x virtualizaciją. Maksimalus procesorių atminties kontrolerio palaikomas atminties kiekis – 32 GB. Ir nors oficialiai jos efektyvus dažnis turėtų siekti iki 1333 MHz, spartinant jį galima didinti iki 2133 MHz.

 

 

Mano bandytas 2600k, kaip ir bet kuris Intel Core serijos procesorius, skirtas mažmeninei prekybai, atkeliauja mažoje dėžutėje kartu su vartotojo vadovu ir aušintuvu. Procesoriaus aušintuvas išties atrodo kukliai ir savo dydžiu yra identiškas su praeitos kartos keturių branduolių Lynnfield procesoriais komplektuotais aušintuvais. Malonu, jog Intel vėl nesugalvojo pakeisti atstumo tarp aušintuvo montavimo skylių, dėl ko visi LGA 1156 procesorių aušintuvai yra suderinami ir su LGA 1155 lizdu.

 

LGA 1155 lizdas vizualiai yra labai panašus į LGA 1156 lizdą. Bet ar daug ką keičia vienas kontaktas, jog šiems procesoriams reikėtų naujo lizdo? Iš tiesų vieno kontakto pašalinimas nėra esminis ir greičiau jau pašalintas norint atskirti šiuos du lizdus. Visgi pats LGA 1155 pastebimai restruktūrizuotas. Žemiau galite pamatyti abiejų lizdų (LGA1155 – kairėje) kontaktų išdėstymus. Pasikeitimai matyti praktiškai visur. Tiek procesoriaus branduolių maitinimo kontaktų išdėstyme (Vcc), tiek ir didžiąją lizdo dalį užimančiuose atminties valdiklio kontaktuose, o grafikos procesoriaus maitinimo kontaktai apskritai perkelti į kitą lizdo dalį. Siekiant išvengti atvejų, kai LGA1155 procesorius dedamas į LGA1156 lizdą (arba atvirkščiai) ir yra sugadinamas, Intel pakeitė ir fiksacines išpjovas, todėl vieno lizdo procesorius tiesiog fiziškai netelpa į kitą lizdą.

Sandy Bridge spartinimas

Nors apie tikslius rezultatus, kuriuos man pavyko pasiekti su 2600K procesoriumi ir ASUS Maximus IV Extreme pagrindine plokšte, kalbėsiu vėliau, dabar noriu paminėti šiek tiek faktų apie Sandy Bridge spartinimą bendrai. Kaip jau ko gero žinote, procesoriaus vidinio dažnio (BCLCK) didinimas (Sandy Bridge atveju – 100 MHz), kuris buvo pagrindas procesorių spartinime jau gerą dešimtmetį, yra praktiškai neįmanomas (dauguma atvejų - tik iki 5 MHz). Intel nepanaudojo savo naujiems procesoriams atskiro taktinių dažnių generatoriaus, kaip darydavo anksčiau. Vietoje to naudojamas tas pats dažnių generatorius, reikalingas PCI-E magistralei, o šiek tiek padidinus jos dažnį, USB, SATA ir kiti įrenginiai, naudojantys PCI-E magistralę, veikia nestabiliai, panašiai taip, kaip pamiršus "užrakinti" PCI-E magistralės dažnį, spartinant senesnius procesorius. Visgi, kaip jau minėjau anksčiau, Intel Turbo 2.0 yra pakankamai liberalus ir priklauso nuo temperatūrų, o norint, visų procesoriaus branduolių dažnį galima padidinti 400 MHz.

Būtent spartinimo apribojimas ir yra vienas iš pagrindinių veiksnių, įtvirtinantis LGA 1155 lizdo platformą, kaip vidurinės klasės produktą, neleidžiantį iš vieno pigesnių modelių gauti dvigubai brangiau kainuojančių procesorių spartą. Prie to, žinoma, prisideda ir iki 16 PCI-E 2.0 linijų apribotas PCI-Express valdiklis bei dviejų kanalų atmintis.

Kaip žinote, Nehalem procesorių atminties valdiklis nemėgo aukštų atminties įtampų. Intel rekomendavo atminties įtampą nustatyti ties 1,65V arba žemiau. Su Sandy Bridge procesoriais, sprendžiant iš dokumentacijos, situacija nepagerėjo. Intel rekomenduoja vos 1,5 V įtampą, kuri yra standartinė DDR3 atminčiai (DDR3L specifikacija - iki 1,35 V). Maksimali Intel apibrėžta atminties įtampa atminčiai - 1,575 V. Kaip ir Nehalem atveju, truputį didesnė įtampa greičiausiai nesugadins procesoriaus, tačiau aukštų dažnių mėgėjai iš pigios atminties išspausti daugiau keldami įtampą gali nesitikėti.

Integruoto grafikos procesoriaus spartinimas iš esmės neribojamas, tačiau tam be abejo reikia lustų rinkinio su FDI (Flexible Display Interface) palaikymu, jog jį apskritai būtų galima naudoti. Kol kas vienintelis toks yra H67, bent jau iki Z68 pasirodymo.

 

Cougar Point šeima: H67 ir P67

 

Lustų rinkinio pavadinimas su LGA 1155 procesoriais, kaip ir su ankstesniais LGA 1156 modeliais iš tiesų netenka prasmės, kadangi iš dviejų lustų teliko vienas - pietinis tiltas. Šiaurinis tiltas čia jau galutinai integruotas į procesoriaus šerdį. Visgi patys Intel H67 ir P67 vis dar vadina lustų rinkiniais, taigi prie tokio pavadinimo pasiliksiu ir aš.

 

P67 turi kelis esminius skirtumus, lyginant su P55 lustų rinkiniu. Pirmiausia, pasirūpinta greitesne 20 Gb/s pralaidumo DMI magistrale centrinio procesoriaus ir lustų rinkinio sujungimui. Didžiuliai pralaidumai, kokius matėme su X58 lustų rinkiniu čia tiesiog nereikalingi, kadangi PCI-E 2.0 kontroleris (1x16 linijų arba 2x8 linijos SLI ar Crossfire reikmėms) jau yra centriniame procesoriuje, tačiau sparta padidinta turint omenyje labai sparčiai didėjančius kaupiklių pralaidumus. Tai taip pat matyti ir pažiūrėjus į paties P67 palaikomas 8 PCI-E linijas. Jos yra pilno PCI-E 2.0 pralaidumo (5 GT/s), kai P55 turėjo tik 2,5 GT/s PCI-E linijas. Prireikus P67 linijos gali būti apjungiamos po dvi ar keturias didesnio pralaidumo įrenginių prijungimui.

Dar ilgai iki Cougar Point pasirodymo paaiškėjo, jog Intel į naujus lustų rinkinius neintegruos USB 3.0. Taigi tiek H67, tiek ir P67 turi 14 USB 2.0 lizdų. Nebeliko ir senosios PCI magistralės. Visgi PCI lizdus kai kuriuose plokščių modelius rasti galima, mat gamintojai ten įrengė PCI-E į PCI tiltus. Palaikomas čia ir Intel 82578DC gigabitinis tinklo posistemis, ir daugiakanalis garso posistemis.

Pakeitimai atlikti ir su SATA kontroleriu. Vietoje šešių SATA2 3 Gbps lizdų dabar turime keturis SATA2 3 Gbps ir du SATA3 6 Gbps lizdus su RAID 0, 1, 5 ir 10 palaikymu. Galbūt būtų buvę maloniau matyti visus šešis SATA3 lizdus, tačiau faktas tas, jog retas kuris prie pagrindinės plokštės jungs du įrenginius, kuriems maža SATA2 teikiamo pralaidumo.

 

Pagrindiniai H67 skirtumai, lyginant su P67, yra FDI magistralė, leidžianti naudoti integruotą grafikos procesorių (taigi ir Quick Sync), apribojimu nedalinti PCI-E linijų į 2x8 konfigūraciją, taigi ir dviejų atskirtų GPU nepalaikymu bei dar vienu pakankamai svarbiu aspektu: H67 neleidžia reguliuoti procesoriaus daugiklio. Ir visai nesvarbu ar naudojamas įprastas, ar k serijos CPU. Ir tai tikrai nedžiugina daugelio integruoto grafikos posistemio naudotojų, kadangi sparčiausi IGP yra būtent brangiausiuose k serijos Core i5 ir Core i7 procesoriuose.

Situaciją Intel taisys su Z68 lustų rinkiniu, kuris bus pristatytas antrame šių metų ketvirtyje. Tiesa, žiūrint į jo specifikacijas, atrodo, kad tai visiškas H67 ir P67 junginys su tokiu pačiu prievadų skaičiumi, galimybe naudoti integruotą grafikos procesorių ar dvi atskiras vaizdo plokštes bei spartinti centrinio procesoriaus branduolius. Taigi teoriškai H67 ir P67 po jo pristatymo taptų nereikalingi. Žinoma, taip nutiktų tik su sąlyja, jei Z68 pagrindinės plokštės nekainuotų ženkliai brangiau.

Visa Cougar Point lustų rinkinių šeima gaminama pasitelkiant 65 nm technologinį procesą, o jų maksimalus TDP reitingas siekia 6,1 W, taigi aušinimui pakankamas nedidelis radiatorius.

Problemos rojuje – SATA2 valdiklis

Ko gero nė vienam modding.lt skaitytojui tai nėra naujiena, kadangi apie klaidą, rastą H67 ir P67 lustų rinkiniuose, rašyta praktiškai visuose tiek lietuviškuose, tiek juo labiau ir užsienio kompiuterių technikos tinklapiuose. Sausio pabaigoje Intel pranešė apie H67 ir P67 lustų rinkiniuose aptiktą SATA valdiklio klaidą, dėl kurios laikui bėgant gali kristi SATA įrenginių sparta, o galiausiai pastarieji gali būti ir apskritai neaptinkami pagrindinės plokštės. Intel teigimu, per trejus metus "simptomai" atsirasti turėtų 5-15% pagrindinių plokščių su H67 ir P67 lustų rinkiniais savininkų. Tiesa, problemos pasireiškia tik su keturiais SATA2 lizdais. Du SATA3 lizdai šios problemos neturi (kaip jos neturi ir trečiųjų šalių SATA kontroleriai, naudojami kai kuriose pagrindinėse plokštėse su LGA 1155 lizdu), kadangi SATA3 valdiklis turi atskirą taktavimo grandinę (PLL), o klaida yra būtent SATA2 PLL, kur vienam tranzistoriui su plonu užtūros oksido sluoksniu prijungiama per didelė maitinimo įtampa. Šiuo metu Intel jau pradėjo siųsti naujus lustų rinkinius pagrindinių plokščių gamintojams. O didieji gamintojai, tokie kaip ASUS, Gigabyte, ASRock, MSI ar ECS jau yra paskelbę, jog nemokamai keis pagrindines plokštes į modelius su naujos revizijos Intel lustų rinkiniais.

 

Testai

 

Metodika

Linksmiausia (arba nuobodžiausia, priklausomai nuo jūsų įsitikinimo) apžvalgos dalis - testai. Be abejo, su krūva daugiau ar mažiau aiškių diagramų. Intel Core i7 2600k šioje apžvalgoje bus lyginamas su praėjusios kartos Core i7 870 procesoriumi, kurį beveik tiesiogiai ir keičia. Konkurento iš AMD šiam procesorius, deja, nėra. Mano turimas Phenom II 910, tenka pripažinti, nei pagal kainą, nei pagal spartą negali lygintis su Sandy Bridge. Abu procesoriai išbandyti skirtingose užduotyse, tokiose kaip video ir audio konvertavime, 3D scenų generavime, žaidimuose. Dauguma testų tikslesniems rezultatams gauti atliktas tris kartus. Detalesnę informaciją apie testus rasite šalia rezultatų, o testų platformos konfigūracija - žemiau esančioje lentelėje. Abiems procesoriams įjungti Turbo Boost ir HT režimai. Testams naudota Windows 7 Ultimate x64 operacinė sistema ir Nvidia Geforce 266.56 vaizdo plokštės tvarkyklės.

Procesoriai	Intel Core i7 2600k, 3,4 GHz        Intel Core i7 870, 2,93 GHz
Pagrindinės plokštės	ASUS Maximus IV Extreme        MSI P55-GD65
Atmintis	G.Skill Ripjaws-X DDR3-1600, 9-9-9-24, 1T, 2 x 4 GB
Kietasis diskas	Samsung F1, 500 GB
Vaizdo plokštė	MSI Geforce GTX 580
Maitinimo šaltinis	Antec CP-850, 850 W
Optinis įrenginys	Samsung SH-S223
Procesoriaus aušintuvas	Cogage True Spirit

Taip pat palygintos procesorių energijos sąnaudos (matuotos viso kompiuterio energijos sąnaudos iš tinklo, neatsižvelgiant į nuostolius maitinimo šaltinyje), temperatūros, truputis dėmesio skirta ir Turbo Boost bei HyperThreading efektyvumui.

Integruoto grafikos procesoriaus išbandyti tiesiog nebuvo galimybės. Dėl Cougar Point lustų rinkinių problemos ir dėl vis dar nemažos Sandy Bridge pagrindinių plokščių ir procesorių paklausos didmenininkai apžvalgos rašymo metu H67 pagrindinių plokščių. Netgi Sandy Bridge procesorių įsigyti Lietuvoje šiuo metu gali būti problemiška.

Rezultatai

Spartinančioji atmintis ir RAM valdiklis

AIDA 64 1.5 Extreme yra ne tik kompiuterių diagnostikos, bet ir testavimo programa, anksčiau žinoma Everest vardu. Čia pateikiu procesorių spartinančiųjų atminčių bei RAM duomenų perdavimo greičius.

 

Naujas atminties valdiklis pastebimai greitesnis nei praeitos kartos Intel procesorių. 1600 MHz dviejų kanalų atminties teorinis pralaidumas siekia 25.6 GB/s. Su Sandy Bridge turime artimą 20 GB/s pralaidumą.

STREAM 5.8 yra plačiai paplitęs testas, įvertinant kompiuterių atminties posistemių našumą. Jis gali išnaudoti daugiabranduolinius procesorius ir atlieka keturias ilgų vektorių operacijas: COPY [a(i) = b(i)], SCALE [a(i) = q*b(i)], ADD [a(i) = b(i) + c(i)] ir TRIAD [a(i) = b(i) + q*c(i)].

 

STREAM tik patvirtina greitesnį Sandy Bridge atminties valdiklį. Vidutiniškai matome 23 procentų 2600k persvarą prieš 870.

 

Tiesiogiai sulyginti abiejų procesorių spartinančiųjų atmintinių greičius dėl skirtingų dažnių ir Turbo režimų negalima, tačiau nepaisant to, matyti dideli spartos prieaugiai, ypač L1 ir L2 atminties nuskaityme.

Skaičiavimo pajėgumai

Super Pi Mod 1.5 sena ir nelabai aktuali, bet vis dar populiari tarp entuziastų procesoriaus spartai matuoti skirta programa, įtraukta į testų sąrašą greitam palyginimui su kitais kompiuteriais. Šio testo metu procesorius skaičiuoja pasirinktą kiekį skaitmenų po kablelio konstantoje Pi. Testas apkrauna procesoriaus FPU ir atminties valdiklį. Naudojamas vienas procesoriaus branduolys.

 

Wprime 2.00 taip pat skaičiuoja pasirinktą skaičiaus Pi skaitmenų po kablelio kiekį, tačiau jau pagal kitą, Niutono algoritmą. Išnaudojami visi procesoriaus branduoliai.

 

Su Turbo režimu Core i7 2600K palenda po 10 sekundžių riba, skaičiuojant 1 milijoną skaičių po kablelio. Wprime programoje 2600K pranašumas prieš 870 siekia apie 21 procentą. Įtaką tam daro ne tik aukštesnis (Turbo) dažnis, bet ir, kaip matyti aukščiau, žymiai greitesnis atminties valdiklis.

Fritz Chess Benchmark testas apskaičiuoja, kiek ėjimų naudojant Chessbase šachmatų žaidimo variklį gali atlikti procesorius per sekundę. Palaikomi daugiabranduoliniai procesoriai.

 

Tos pačios "tematikos" AIDA 64 CPU Queen testas, sprendžiantis perrinkimo uždavinį, kaip sustatyti 10 karalienių 10 x 10 šachmatų lentoje taip, jog nė viena iš jų negalėtų kirsti kitos, labiausiai apkrauna procesoriaus šakojimosi įrenginį.

 

AIDA64 paskutiniai trys testai skirti fraktalų skaičiavimui. Julia testas naudoja 32 bitų slankaus kablelio operandus, Mandel – 64, o SinJulia – 80 bitų operandus. Išnaudojami daugiabranduoliniai procesoriai, MMX(+),SSE(2,3) instrukcijos arba AVX, jei jas palaiko procesorius ir operacinė sistema.

 

Čia taip pat matomi didesni nei 20 procentų prieaugiai. Naudojant AVX instrukcijas skirtumai turėtų būti dar didesni.

 

Duomenų šifravimas

True Crypt 7.0a – nemokama atvirojo kodo kietojo disko duomenų šifravimo programa. Programa pasirinkta todėl, jog palaiko net aštuonis šifravimo algoritmus bei turi patogų testavimo modulį, testų eigoje neapkraunantį kietojo disko.

 

AIDA AES testas taip pat naudoja AES algoritmą duomenų šifravimui. Kadangi Sandy Bridge turi aparatinį AES šifravimo palaikymą, skirtumas tarp abiejų procesorių siekia kelis kartus.

 

AIDA CPU Hash testas nėra skirtas duomenų šifravimui, tačiau hešo sukūrimui, naudojant SHA1 algoritmą.

 

True Crypt rezultatuose pirmiausia matome didžiulę Sand Bridge persvarą dėl aparatinio AES šifravimo palaikymo. Dar didesnius skirtumus naudojant tą patį algoritmą rodo AIDA64. Su kitais algoritmais skirtumas žymiai mažesnis, ir kai kuriais atvejais netgi galėtų visiškai išnykti, sulyginus procesorių dažnius.

Video konvertavimas

x.264 HD Benchmark 3.0 – tai programinis skriptas, automatizuojantis testavimo procesą. Šio testo metu kompiuteris kompresuoja 1280×720 taškų 30 sekundžių trukmės vaizdo įrašą populiariu ir nemokamu x264 kodeku. Testui reikalinga Avisynth 2.5.8 programos, kuri iš esmės ir atlieka konvertavimą, pagal x.264 HD Benchmark 3.0 numatytą skriptą. Programa vykdo spartos matavimą dviem etapais: kartą analizuodama šaltinį (1 pass) ir du kartus analizuodama šaltinį (2 pass). Antrasis būdas leidžia pasiekti geresnę vaizdo kokybę, tačiau užtrunka ilgiau. Konvertuojant įrašą išnaudojami visi centrinio procesoriaus branduoliai. Pateikiamas kadrų per sekundę skaičius.

 

 

Windows Movie Maker – paprastas ir nemokamas Windows operacinės sistemos įrankis kurti nesudėtingus vaizdo montažus. Jo pagalba į WMV formatą buvo sukonvertuotas 10 minučių trukmės MPEG2 640 x 480 vaizdo įrašas.

 

Sandy Bridge čia atsiskleidžia puikiai. Su Movie Maker eksportavimo laikas sutrumpėja ketvirčiu. Panašus spartos prieaugis ir konvertuojant į x264 formatą.

 

Audio konvertavimas

MediaCoder Audio Edition 0,7 – audio įrašų konvertavimo įrankis, palaikantis populiariausius audio formatus. Garso įrašų konvertavimas praktiškai neišnaudoja kelių branduolių procesorių, išskyrus atvejus, kai vienu metu skirtingi branduoliai konvertuoja skirtingus įrašus. Media Coder leidžia tai daryti, tačiau testuojant naudota viena darbo gija. Bandanat procesorius buvo konvertuotas 17 wave stereo failų rinkinys (1536 kbps) į MP3 bei FLAC formatus.

 

Čia galima matyti skirtumą apkraunant vieną procesoriaus branduolį. Procesoriai čia veikė įjungtu Turbo režimu, todėl 2600k dažnis siekė iki 3.8 GHz, o 870 – iki 3.6 GHz. Sandy Bridge pranašumas čia labai didelis konvertuojant į FLAC (~70 %) ir kiek mažesnis į MP3 (~36 %). Kaip galėsite matyti tolesniuose testuose, nepanašu, kad tokiam rezultatui daug įtakos galėjo turėti patobulintas Turbo.

Archyvavimas

WinRAR 4.00 b5 x64 – duomenų archyvavimo programa. Kompresuoja duomenis ZIP bei RAR formatais, išskleisti gali praktiškai visų populiariausių archyvatorių kompresuotus duomenis. Turi patogų testų modulį, kuris ir naudotas, siekiant išvengti rašymo į kietąjį diską. Palaikomi daugiabranduoliniai procesoriai.

 

7-Zip 9.20 x64 – dar viena archyvavimo programa. Kompresuoja ZIP ir 7z formatais, pasižymi didele veikimo sparta, gali išskleisti visus populiariausius duomenų formatus. Taip pat turi testų funkciją ir gali palaikyti daugiabranduolinius procesorius.

 

AIDA Zlib testas taip pat vertina procesoriaus pajėgumą archyvuoti duomenis, naudojant Zlib suspaudimo biblioteką.

 

Skirtumai 7-zip archyvavime siekia daugiau nei 20 %. Išskleidime – vos 11 % persvara. Apie 15 % skirtumą matome ir WinRAR programoje.

 

Nuotraukų redagavimas

Paint.NET 3,36 – dvimačių vaizdų redagavimo programa. Jai parašytas skriptas PND Bench, atliekantis manipuliacijas su nuotraukomis, tokias kaip pasukimą, apvertimą, dydžio keitimą, įvairių filtrų taikymą. Programa palaiko daugiabranduolinius procesorius ir pateikia rezultatą milisekundėmis, kiek laiko prireikė visoms manipuliacijoms atlikti.

 

CPC Benchmark – Custom PC žurnalo testų rinkinys. Iš jo panaudotas nuotraukų redagavimo testas su GIMP programa. Testo metu nuotraukoms taikomi keli nesudėtingi grafikos filtrai. Pateikiamas įvertinimas taškais.

 

AIDA Photo Worxx – dar vienas testų modulis atliekantis manipuliacijas nuotraukomis (pasukimas, spalvų pakeitimas, užpildymas taškais, apkirpimas)

 

Nuotraukų redagavime 2600k persvara vidutiniškai viršija solidžius 30 %.

 

3D scenų generavimas

POV Ray 3,70 Beta 40 – nemokama trimatės grafikos kūrimo įrankis, besiremiantis spindulių trasavimo algoritmais, leidžiančiais kurti tikroviškus paviršių atspindžius ant objektų. Generuojant galutinį scenos vaizdą darbą galima padalinti keliems centrinio procesoriaus branduoliams arba naudoti tik vieną branduolį. 3D generavimas yra viena iš užduočių, kur pasiekiamas didžiausias daugiabranduolinių procesorių efektyvumas. Programos testų modulis pateikia taškų, generuojamų per vieną sekundę skaičių.

 

Cinebench R11.5 – testų įrankis, generuojantis trimatę sceną, naudojant Cinema 4D variklį, taigi atspindi realų skirtumą, esant skirtingoms kompiuterių konfigūracijoms, dirbant Cinema 4D aplinkoje. Programa turi savo vertinimo sistemą taškais, gali išnaudoti tiek vieną, tiek ir daugiau centrinio procesoriaus branduolių (iki 64). Generuojama scena sudaryta iš maždaug 2000 objektų ir daugiau nei 300000 trikampių.

 

Blender 2,49b – nemokamas atvirojo kodo trimatės grafikos rengimo paketas, platinamas pagal GNU GPL. Testuojant buvo sugeneruota „Metalic Robot“ scena iš naudojant tiek vieną, tiek ir visus centrinio procesoriaus branduolius. Pateikiamas laikas, kuris sugaištamas generuojant sceną.

 

Akivaizdu, jog tai vienas iš tų testų grupių, kur Sandy Bridge atrodo puikiai. Su HT ir Turbo Boost pagalba, naudojant visus 4 branduolius gaunama >40 % didesnė sparta. Panašus skirtumas išlieka ir naudojant vieną giją.

 

Žaidimai

Testams buvo naudoti Crysis Warhead, Far Cry 2, DiRT 2 bei World at War: Soviet Assault žaidimai. Pateikiamas minimalus ir vidutinis kadrų skaičius per sekundę. Parinkti tokie žaidimų nustatymai, jog vaizdo plokštė nebūtų ribojantis veiksnys, tačiau kartu rezultatai atspindėtų ir pakankamai realistišką žaidimų scenarijų. Kartu šioje skiltyje atsidūrė ir 3D Mark 11 rezultatai tiems, kuriems norisi ir sintetinių 3D testų.

 

 

Situacija nieko nestebina. Vaizdo plokštė griežia pirmuoju smuiku žaidžiant. Procesorius didesnę įtaką turi tada, kai vaizdo plokštė generuoja gerokai daugiau kadrų virš komfortabilios žaidimų ribos. Tiesa, negalima kategoriškai teigti, jog taip yra su visais žaidimais. Didesni skirtumai matyti World in Conflict ir Far Cry 2 žaidimuose. Su kai kuriais žaidimais šis skirtumas gali būti ir didesnis, tačiau turint Core i7 870 lygio procesorių pirmiausia reikėtų planuoti VGA, o ne CPU atnaujinimą.

3D Mark 11, nors ir turi CPU bei kompleksinius testus, daugiausia orientuojasi į vaizdo plokštės našumą, todėl skirtumai tarp abiejų procesorių Performance režime nėra dideli. Jis visiškai išnyksta Extreme režime.

Spartinimas

 

ASUS Maximus IV Extreme turi visą krūvą spartinimo nustatymų. Dalis iš jų yra pakankamai egzotiški ir praktiškai niekada nebus naudojami. Sandy Bridge procesorių spartinimas iš tiesų yra paprastas (aišku, jeigu turite K procesorių arba jums pakanka 400 MHz didesnio dažnio). Esminiai punktai yra vos du: procesoriaus daugiklis ir jo įtampa. Jokių atminties proporcijų skaičiavimo, jokių šiaurinio tilto įtampų didinimo (pasiknaisiojus ilgiau galima išspausti šiek tiek daugiau, tačiau užtruks kur kas ilgiau) Su BCLK dažnio didinimu pora megahercų įprastiems vartotojams, turintiems K serijos procesorius, vargintis praktiškai nematau reikalo. Ne k procesorių savininkams sugaišus papildomą valandėlę ir radus stabilų BCLK dažnį tai gali virsti papildomu 100 MHz procesoriaus dažniu, kurį K procesorių savininkai gali gauti tiesiog pakėlę daugiklį. Jį su „k“ procesoriais galima didinti iki 57x. Spartindamas atnaujinau Maximus IV Extreme BIOS iki 0901 versijos ir kaip padidinau procesoriaus šerdies įtampą iki 1,35 V. Šios įtampos siūlyčiau neviršyti spartinant procesorių kasdieniam naudojimui. Po šiek tiek laiko praleisto testuojant gauti 4,7 GHz. Pakankamai neblogas rezultatas, ypač, kai įvertiname spartos prieaugį, kurį toks dažnis duoda (diagramos žemiau). Dar norėčiau paminėti, jog spartinant k serijos procesorius galima tiek kelti daugiklį įprastai, tiek ir tiesiog nustatyti aukštesnį Turbo daugiklį visiems branduoliams. Pastaruoju atveju procesorius ramybės būsenoje vis tiek veikia vos 1,6 GHz dažniu, o apkrautas iškart pakelia branduolių dažnį iki 4,7 GHz. Branduolių temperatūros, paspartinus procesorių su geru oriniu aušintuvu (Cogage True Spirit, standartinis ventiliatorius, maksimalios apsukos) atvirame stende, esant 23 laipsnių aplinkos temperatūrai, siekė iki 64 laipsnių.

 

 

Rezultatai

 

 

 

 

 

Tiek video konvertavime, tiek 3D renderinge 2600k, lyginant su 870 ir be spartinimo atrodė labai grėsmingai. Paspartinus gauname dar apie 20 procentų spartos prieaugį. Archyvavime skirtumas jau mažesnis, o Far Cry 2 sparta praktiškai nesikeitė.

 

HT ir Turbo Boost efektyvumas

 

Šiek tiek dėmesio ir pažiūrėti, kaip atrodo 2600k be HT ir Turbo Boost technologijų.

 

 

 

 

 

 

Bendrai matyti, jog antrosios kartos Turbo Boost gali bandytais atvejais pridėti iki 5 % daugiau spartos, lyginant su pirmąja karta. Sunku pasakyti, ar kažkurio atveju suveikė režimas, kai procesorius veikė virš Intel numatytų TDP ribų, tačiau malonu matyti teigiamą įtaką. HT efektyviausias daugiagijėse programose, tokiose kaip 3D renderingas ir archyvavimas. Video kompresijoje x264 kodeku HT efektyvumas matyti tik detaliau analizuojant šaltinį.

 

Temperatūros

 

Tiesą sakant, nežinau, ar Intel temperatūros sensorius procesoriaus branduoliuose įrengė tose pačiose vietose kaip ir praeitos kartos procesoriuose, todėl HWMonitor nurodomos temperatūros gali būti ne visiškai teisingos abiejų CPU atžvilgiu. Visgi, sprendžiant iš energijos sąnaudų, skirtumai neturėtų būti dideli. Diagramoje pateiktas visų keturių branduolių maksimalių temperatūrų verčių vidurkis ramybės būsenoje ir OCCT procesoriaus testo metu. Kambario temperatūra testuojant siekė 23 laipsnius pagal Celsijų, testuota nenaudojant korpuso ir papildomų ventiliatorių.

 

Ramybės būsenoje HWMonitor pranešė pora laipsnių mažesnes Core i7 870 temperatūras, tiesa apkrovus procesorius jos išsilygino ir netgi pakrypo šiek tiek 2600k naudai. Paspartintas procesorius, kaip jau minėjau, atvirame stende taip pat veikė labai vėsiai. Žinoma, su mažučiu Intel radiatoriumi tokių rezultatų tikrai nematysite.

Energijos sąnaudos

Diagramoje pateikiamos viso kompiuterio energijos sąnaudos iš elektros tinklo, neatsižvelgiant į nuostolius maitinimo bloke (realios komponentų sąnaudos turėtų siekti ~0.83 diagramose pateiktų skaičių).

 

Net ir tokios sistemos su galingiausia šiuo metu vieno GPU grafikos plokšte naudoja vos 100 W ramybės būsenoje (apkrovus grafikos plokštę vaizdas, žinoma, nebūtų toks gražus). Kaip matote, be EIST abiejų procesorių ramybės būsenos energijos sąnaudos didesnės, o apkrovos būsenoje – mažesnės. Taip yra dėl to, jog išjungus EIST išjungiamas ir Turbo Boost, dėl ko apkrovus procesorių jo dažnis nekyla virš numatyto. 870 ir 2600k procesorių energijos sąnaudos įprastais režimais tiek neapkrovus, tiek OCCT testo metu yra beveik identiškos (GTX 580 vis dar „idle“ režime). Tiesa, akivaizdu, jog paspartinus 2600k, sistemos energijos sąnaudos išauga beveik 34 %.

 

Išvados

 

Kaip galite matyti iš visų testų rezultatų, Core i7 2600k yra žymiai spartesnis už Core i7 870. Kai kurių testų rezultatai, pvz. video ar audio konvertavimo bei 3D scenų kūrimo atrodo didžiuliai. Tikrai nesinori menkinti architektūrinių pakeitimų (aparatinis AES palaikymas gali žymiai paspartinti šifravimo procesą, AVX įgyvendintas taupant procesoriaus kristalo vietą), bet nereikėtų pamiršti, jog juos dalinai įtakoja ne tik architektūriniai pokyčiai, bet ir aukštesni veikimo dažniai. Juos savo ruožtu įtakoja pažangesnis gamybos procesas, dėl jo bei dėl nemažų Intel optimizacijų sumažėjusios energijos sąnaudos. Pažiūrėję į energijos sąnaudą matome, jog aukštesni dažniai ir didesnė sparta praktiškai neatsiliepia procesoriaus energijos sąnaudoms. O tame pačiame procesoriuje, priešingai nei i7 870 atveju sumontuotas ir grafikos procesorius, kuris, nors ir neveiksnus, šiek tiek prisideda prie aukštesnių energijos sąnaudų.

Nepaisant didelės spartos, išbandžius 2600k tikrai susidaro įspūdis, jog tai ne pačiam aukščiausiam segmentui skirtas procesorius. Dalinai dėl integruoto grafikos procesoriaus, dalinai dėl ribotų spartinimo nuostatų ir iš tiesų primityvaus „k“ modelių spartinimo. Tai tikrai nėra blogai, o spartinimas keliant tik daugiklį su įjungtu EIST leidžia turėti mažas energijos sąnaudas neapkrovus procesoriaus, tačiau smalsumas, ką Intel paruoš LGA 2011 platformai, išbandžius LGA 1155, nedingsta.

Tad kam vertėtų ar nevertėtų įsigyti Sandy Bridge serijos procesorių? LGA1156/1366 savininkai (ypač žaidėjai) apie atnaujinimus kol kas neturėtų galvoti. Tuo tarpu senesnių platformų savininkai, kuriems reikia didelės spartos tiek video konvertavime, tiek scenų renderinime, tiek šifravime, tiek praktiškai bet kur, gali įsigyti spartų gaminį už šiuo metu pakankamai nedidelę kainą. AMD minėtose užduotyse, šiuo metu, gali būti konkurencingi tik su 6 branduolių procesoriais su žymiai didesnėmis energijos sąnaudomis.

Nors 2600k ir gali būti žvėriškai greitas, visgi, jei pačiam, kaip įprastam vartotojui, tektų rinktis atnaujinimą į Sandy Bridge, vietoje beveik 1000 Lt kainuojančio procesoriaus pats greičiausiai įsigyčiau 300 Lt pigiau kainuojantį 2500k. Taip, jis neturi HT ir vietoje 8 MB L3 atminties Intel jam įjungė tik 6 MB, dėl ko potencialiai ji netgi galėtų būti šiek tiek lėtesnė. Tačiau atrakintas daugiklis ir paprastas spartinimas tai galėtų dalinai kompensuoti.

Daugiausia dėl kiek aukštesnės nei norėtųsi kainos 2600k skiriu 4 balus iš 5.

 

Už suteiktą galimybę apžvelgti Core i7 2600k procesorių dėkoju modding.lt forumo nariui Juozui.